Žmogus, pavirtęs statula, paskutinįkart
bučiuodamas savo šunį. Moteris, aiškinanti gydytojui, jog
nesupranta, kaip jos vyras, iškritęs iš lovos ir pataikęs ant
kirvio, galėjo persiskelti galvą. Vaikas, su “puikia, gelsvai
auksine” puma ateinantis prie griovo į lemtingą pasimatymą su savo
tėvu. Tėvas, paskutiniame, autobiografiškiausiame pasakojime baigęs
dienas “siaubingame pramoniniame mieste, kurio niekada nemylėjo” ir
kur niekada nevaikščiojo su dukra, paėmęs ją už
rankos.
Dvidešimt penki tremtyje
gyvenančios rašytojos apsakymai, gražūs ir šiek tiek keistoki,
kupini ilgesio, vaikystės prisiminimų, subtilaus humoro, nukelia
mus į paslaptingą, jaudinantį pasaulį ir suvirpina jautriausias
sielos stygas.
|
